MIAU, MIAU, MIAU, PAGALIAUUU!

Visai nesvarbu, kad aplink dar yra sniego, kuris, asmeniškai man, jau atsibodęs, bet ryt jau pavasaris! Netgi oras po truputį panašėja į pavasariškąjį - saulė šviečia, sniegas tirpsta, dangus gražiai žydras ir tai labai gerai nuteikia. Žodžiu, manyje pilna optimizmo, pozityvumo, meilės ir šiaip gerų emocijų. Taip faina viskas aplink!
Tiesiog negaliu sulaukt to tikrojo pavasario, kai pagaliau galėsiu į šoną numest storą striukę, išsitraukt iš spintos šortus su conversiukais ir mėgautis laiku, praleidžiamu lauke, su visiškai nerealiais žmonėmis. Miau!

I DON'T GIVE A F*CK

Kaip aš džiaugiuosi, jog išmokau nekreipt dėmesio į visokių laido riterių, ar šiaip idiotų mažvaikių neargumentuotą nuomonę. Be galo džiaugiuosi!
Šiaip, nemėgstu žmonių prisileisti per arti. Jau daugybę kartų esu nudegusi, ir po velnių, nesuprantu, kaip galima gyventi būnant tokiems suknistiems veidmainiams, kaip tie, kuriuos kadaise vadinau draugais, o dabar nenoriu jų nė akyse regėti.
Man gėda pripažinti tai, kad prieš kelerius metus mano gyvenimui daug įtakos darė jie. Bet pagaliau kažkas manyje pasikeitė, pradėjau daug kam prieštarauti ir gyventi taip, kaip man geriau. Dabar daug kam atrodo, kad man nerūpi visiškai niekas. Iš tiesų galėčiau pasakyti, jog man nerūpi tie, kurie taip mano. Yra žmonių, kurių nuomonę tikrai vertinu, kurie man rūpi ir kuriems esu dėkinga, kad atsirado mano gyvenime. Nežinau ar jiems rūpiu bent puse tiek, kiek jie man, bet aš pasitikiu ir tikiu jais. Tikiu jų siekiais, svajonėmis. Taip pat tikiu ir savo.
Šiandien tik tiek. Tikėkit savimi ir neleiskit kitų žmonių žodžiams ar veiksmams gadinti jums gyvenimų. Peace!

 

PATRIOTIZMAS

Patriotizmas (iš lot. patria 'tėvynė') – reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais - aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra. Patriotizmu nelaikomas toks savo šalies aukštinimas, kai žeminamos kitos tautos ar jų tėvynės, - tuomet tai laikytina šovinizmu.

Kaip mane erzina 'didieji Lietuvos patriotai', kurie savą šalį gerbia tik sausio tryliktąją, vykstant 'Eurobasket' ar dar kažkam, kas susiję su krepšiniu bei lietuviškųjų sporto komandų pasirodymais pasaulyje.
Manyčiau, jog mes gyvename šalyje, kurioje kalbama tikrai pavydėtinai gražia kalba, kuri turi įdomią istoriją ir paprastą, bet širdžiai mielą kraštovaizdį, tad negi tikrai neįmanoma kasdien didžiuotis tuo, kad esi lietuvis ir gyveni Lietuvoje?
O taip, juk populiaru tiesiog stumti ant Lietuvos, tad pusė lietuvių skundžiasi kaip čia negerai arba ieško laimės svetur. Kita pusė bjaurūs šovinistai, kurie tik padaro gėdą.
Na, tarkim, Lietuvoje taip jau žiauriai blogai, bet jeigu visas jaunimas, kuris yra aktyvus, turintis įdėjų, emigruos kas padarys, kad mūsų šalyje būtų geriau?
Žmonės pernelyg pasikeitė, palyginus su tuo, kas buvo prieš dvidešimt vienerius metus. Tuomet buvo žmonių, kurie tikrai mylėjo savą šalį ir net paaukojo gyvybę už ją, nors tuo tarpu, naktį, kai televizijos bokštą supo tankai, jie galėjo tiesiog miegot, nes, rodos, niekas nebūtų pasikeitę. Visi toliau kvėpuotų, dirbtų, kurtų šeimas, tik būtų nebelikę tos lietuviškos dvasios. O dabar mes patys net nejausdami naikiname tai, už ką anuomet žmonės dėjo galvas.
Be galo apmaudu, kad nesugebame išsaugoti to, ką gavome. Apmaudu ir tas, kad daug kam nieko nebereiškia vėliava, taip pat daugybė žmonių net nebegali sugiedoti himno su pagarba ir meile.

***

Paskutiniu metu neleidžiu sau džiaugtis akimirkom, nes jos vis tiek kažkada baigsis. Nes viskas yra suknistai laikina. Kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą. Ne visada labai gražią, bet taip tiesiog lemta.
Gyvent euforijoj trugdo baimė kada nors būt tik pamirštam ir nesuprastam žmogui.
Ir ai. Nenoriu plėstis dabar.
Kitą kartą.

***

"Ar tu atminsi mane po dešimt metų? 
Ar tu suprasi mane, kai niekas jau nesupras? 
Ar tu pažinsi tuos paukščius, kurie nebijojo aukščio? 
Ar tu surasi tą kiemą kai jo jau nebus?"
Jonas Lietus Takarevičius

..AŠ PERLAUŽIU SAVE IR ATIDUODU TAU PUSĘ

*Taip, naktimis geriau rašosi, mintys, patapę bagažu, į laisvę prašosi.
Taip, su jais kalbėjome, tylėjome, dalinomės idėjomis, aš praradau religiją, bet įgavau tikėjimą.
Taip, laikas laša minutėmis, į karsto dangtį vinutėmis.
Taip, baimė vaikšto blakstienomis, lubomis, sienomis, įkalina tūkstančius, išlaisvina vienetus.*

Žinot, naktį teisybė skamba gerai, kad ir kaip keista, bet įgavus ritmą beveik nebaugina. Ne viskas gerai, bet viskas yra. Kiekvienas gyvenam nuosavoj iliziujoj, kur teisybę sutrypėm patys, galvą užpildę tik teigiamom mintim, o taip gyventi negerai.
Reikia matyt ir tą tamsiąją gyvenimo pusę, kartais praeit pro apleistą kvartalą, pilną narkomanų, kad pasiektum rūpimą tikslą - šviesą gatvę, pilną šilumos, gėrio ir svarbiausia TIESOS.

*NETRYPKIT TEISYBĖS, GYVENKIT TIESIOJ*

Taip, mintys man dėstosi nekaip, nes gyvenu savo nuosavoj iliuzijoj, savo mažam pasaulyj, kur vyrauja chaosas, skamba teisinga muzika, ta, kuri auga ir saugo. Savoj iliuzijoj geriu mėtų arbatą ir valgau šokoladą, nes turiu savas tradicijas, bet GYVENU TIESOJ.

2012? OK..

Oh, tikrai, jau atėjo tipo paskutinieji Žemės gyvavimo metai. Peržvelgus kelis blogus ir kelias feisbuko sienas ar taimlainus pastebėjau tokią tendenciją - pasižadėti ką nuveiks per naujuosius metus. Juokinga tas, kad darbai iš ilgų (ar nelabai) sąrašų sąžiningai atliekami tik pirmąjį mėnesį, o paskui paliekami dar kitiems metams.
Kam to reikia? Neįmanoma suplanuoti kaip gyvensi. Reikia tiesiog gyventi. Aš pati neįsivaizduoju kas mano gyvenime nutiks po savaitės, tad tuo labai nežinau kaip praleisiu šiuos metus.
Na, tikrai žinau, kad tobulinsiu savo gitaros skillus ir šiaip daug laiko skirsiu muzikai, draugams. Tiesa, stengsiuos nepamiršti ir mokslų. Bet tai viskas. Kas bus toliau lieka likimo valiai.
Galiu net nesižadėti sau, kad kiekvieną rytą darysiu mankštą, nes esu per daug tingi. C'mon, aš rytais, kai reikia eiti į mokyklą, niekad nevalgau pusryčių, tik todėl, kad galėčiau ilgiau pamiegoti. Taip pat nesižadėsiu kas trečią dieną susitvarkyti kambarį, nes 'kūrybinėj netvarkoj' daug lengviau viską rasti.
Anywayz, visgi kaip pradėjau šiuos metus? Su da best pussesere ever vienas pirmųjų naujųjų metų valandų, t.y. nuo ~1.40 iki ~5.10, šnekėjom skaipe (daugiau juokėmės) su vaikinuku iš mano mokyklos & NOT A SINGLE F*CK WAS GIVEN!

LIETUVIŲ KURIAMA MUZIKA

Kodėl, išgirdus tikrai gerą dainą, visiem kartais būna taip sunku patikėti, kad dainos kūrėjai - lietuviai? Ogi todėl, kad mes įpratę prie televizinių dainininkų ar dainininkių, kurių kniaukimas net negali būti vadinamas dainavimu. Po tokių 'muzikantų' daugeliui paprasčiausiai nebelieka noro domėtis lietuvių kuriama muzika ir žmonės kažko, ką klausyti malonu ausiai, ieško iš už Atlanto esančių žmonių kūryboje.
Pradėję šitokius bereikalingus ieškojimus, neišgirstam tokių grupių kaip Atika ar Arbata. Šių grupių dainos - lietuviškos, žodžiai prasmingi, kaip ir turi būti tikrai gerose dainose. Be abejo mes turime nuostabių solo atlikėjų, tokių kaip Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius ar Andrius Kaniava.
Taip pat Lietuvoje apstu muzikantų, kurie kuria anglų kalba. Pavyzdžiui Second Riot, Garbanotas Bosistas. Bet c'mon, mes visi tikrai suprantam angliškai, tad kokios bėdos?

Anywayz, kadangi tai pirmas įrašas ir prieš tai aš daug knisausi su blogo techniniais reikalais, tikrai tingiu plėstis šitame įraše, galiu tik pasakyt - PO VELNIŲ, BAIKIT NUVERTINT LIETUVIŲ KURIAMĄ MUZIKĄ!

Pabaigai, daina, kuri žiauriai gerai klausosi norint pachillint - Garbanotas Bosistas "I Thought" iš Vilnius Temperature.