Dažnai būna taip, jog tenka važiuoti pas kokią nors tetą, kurią paskutinį kartą matei būdamas penkerių ir nė velnio jos neatsimeni, bet reikia tiesiog linksėti beklausant "kaip išaugai nuo paskutinio karto, kai teko tave matyti". Moterie, praėjo dešimt metų, natūralu, jog augu. Tada visi susėda prie stalo ir bevalgydami nuobodžiai apšneka pusę gyvenimo..
C'mon, jeigu mes dažniau lankytume artimus žmones, ar galų gale bent paskambintume, nereikėtų dalintis šimtametėmis istorijomis, kurių detalių neretai neatsimename, bet pasakojame, jog nebūtų nejaukių pauzių. Pats bendravimas būtų visai kitoks, o dabar - keista.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą