MIAU, MIAU, MIAU, PAGALIAUUU!

Visai nesvarbu, kad aplink dar yra sniego, kuris, asmeniškai man, jau atsibodęs, bet ryt jau pavasaris! Netgi oras po truputį panašėja į pavasariškąjį - saulė šviečia, sniegas tirpsta, dangus gražiai žydras ir tai labai gerai nuteikia. Žodžiu, manyje pilna optimizmo, pozityvumo, meilės ir šiaip gerų emocijų. Taip faina viskas aplink!
Tiesiog negaliu sulaukt to tikrojo pavasario, kai pagaliau galėsiu į šoną numest storą striukę, išsitraukt iš spintos šortus su conversiukais ir mėgautis laiku, praleidžiamu lauke, su visiškai nerealiais žmonėmis. Miau!

I DON'T GIVE A F*CK

Kaip aš džiaugiuosi, jog išmokau nekreipt dėmesio į visokių laido riterių, ar šiaip idiotų mažvaikių neargumentuotą nuomonę. Be galo džiaugiuosi!
Šiaip, nemėgstu žmonių prisileisti per arti. Jau daugybę kartų esu nudegusi, ir po velnių, nesuprantu, kaip galima gyventi būnant tokiems suknistiems veidmainiams, kaip tie, kuriuos kadaise vadinau draugais, o dabar nenoriu jų nė akyse regėti.
Man gėda pripažinti tai, kad prieš kelerius metus mano gyvenimui daug įtakos darė jie. Bet pagaliau kažkas manyje pasikeitė, pradėjau daug kam prieštarauti ir gyventi taip, kaip man geriau. Dabar daug kam atrodo, kad man nerūpi visiškai niekas. Iš tiesų galėčiau pasakyti, jog man nerūpi tie, kurie taip mano. Yra žmonių, kurių nuomonę tikrai vertinu, kurie man rūpi ir kuriems esu dėkinga, kad atsirado mano gyvenime. Nežinau ar jiems rūpiu bent puse tiek, kiek jie man, bet aš pasitikiu ir tikiu jais. Tikiu jų siekiais, svajonėmis. Taip pat tikiu ir savo.
Šiandien tik tiek. Tikėkit savimi ir neleiskit kitų žmonių žodžiams ar veiksmams gadinti jums gyvenimų. Peace!

 

PATRIOTIZMAS

Patriotizmas (iš lot. patria 'tėvynė') – reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais - aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra. Patriotizmu nelaikomas toks savo šalies aukštinimas, kai žeminamos kitos tautos ar jų tėvynės, - tuomet tai laikytina šovinizmu.

Kaip mane erzina 'didieji Lietuvos patriotai', kurie savą šalį gerbia tik sausio tryliktąją, vykstant 'Eurobasket' ar dar kažkam, kas susiję su krepšiniu bei lietuviškųjų sporto komandų pasirodymais pasaulyje.
Manyčiau, jog mes gyvename šalyje, kurioje kalbama tikrai pavydėtinai gražia kalba, kuri turi įdomią istoriją ir paprastą, bet širdžiai mielą kraštovaizdį, tad negi tikrai neįmanoma kasdien didžiuotis tuo, kad esi lietuvis ir gyveni Lietuvoje?
O taip, juk populiaru tiesiog stumti ant Lietuvos, tad pusė lietuvių skundžiasi kaip čia negerai arba ieško laimės svetur. Kita pusė bjaurūs šovinistai, kurie tik padaro gėdą.
Na, tarkim, Lietuvoje taip jau žiauriai blogai, bet jeigu visas jaunimas, kuris yra aktyvus, turintis įdėjų, emigruos kas padarys, kad mūsų šalyje būtų geriau?
Žmonės pernelyg pasikeitė, palyginus su tuo, kas buvo prieš dvidešimt vienerius metus. Tuomet buvo žmonių, kurie tikrai mylėjo savą šalį ir net paaukojo gyvybę už ją, nors tuo tarpu, naktį, kai televizijos bokštą supo tankai, jie galėjo tiesiog miegot, nes, rodos, niekas nebūtų pasikeitę. Visi toliau kvėpuotų, dirbtų, kurtų šeimas, tik būtų nebelikę tos lietuviškos dvasios. O dabar mes patys net nejausdami naikiname tai, už ką anuomet žmonės dėjo galvas.
Be galo apmaudu, kad nesugebame išsaugoti to, ką gavome. Apmaudu ir tas, kad daug kam nieko nebereiškia vėliava, taip pat daugybė žmonių net nebegali sugiedoti himno su pagarba ir meile.